Projektas „Kuriantis Vilnius“

Vilniaus rotušėje projekto metu įvyko trys paskaitos:

Birželio 20 d. 18 val. paskaita „Kada Vilnius tapo moderniu miestu?“.


Amerikoje gimęs Londono „The Times“ laikraščio korespondentas Stanley Washburnas, keliavęs pro šalį, 1914 m. spalio 8-ąją dienoraštyje užrašė: „Į Vilnių atvykome kitą rytą. Pro čia esu važiavęs ne sykį, bet nebuvau sustojęs. Tai vienas didžiausių žydiškų Rusijos miestų ir labai senas. Kadangi čia nebuvo nieko įdomaus, valandą kitą pavaikštinėjęs grįžau į traukinį.“ Ar šis metaforiškai trumpas įspūdis nėra įrodymas, kad Vilnius XX a. pr. jau buvo modernus, t. y. neįdomus miestas, panašus į dešimtis kitų Europos miestų? Šią hipotezę iškėlęs Darius Pocevičius, pagrįs ją XIX a. pabaigos – XX a. pradžios miesto infrastruktūros analize bei reliktais.



Birželio 27 d. 18 val. paskaita „Tarpukario Vilnius. Apleistas miestas?“ 

Lietuvos istoriografijoje dažnai teigiama, kad Vilnius tarpukariu buvo apleistas ir apgriuvęs Lenkijos provincijos miestas, kuriam lenkų administracija neskyrė nei pakankamai lėšų, nei dėmesio. Ar tai tiesa? Darius Pocevičius, remdamasis išlikusiais to meto reliktais, mano kitaip. Anot jo, faktą, kad Vilnius tais laikais vystėsi gana sparčiai, liudija grynojo modernizmo pastatai, didžiulis Vilniaus gynybos žiedas, pagal paskutinį architektūros žodį pradėta Rotušės rekonstrukcija ir dar dešimtys Vilniaus reliktų.



Liepos 11 d. 18 val. paskaita „Tie baisūs žodžiai „sovietinis Vilnius“


Apie mirusįjį – arba gerai, arba nieko. Šiuo požiūriu sovietmečio Vilnius yra visiška priešingybė mirusiajam. Juk nerašyta nūdienos taisyklė skelbia: apie jį arba blogai, arba nieko. 1944–1990 m. Vilniaus istorija, dažnai piešiama monochromiška juoda arba tamsiai pilka spalva, vis dėlto yra kur kas spalvingesnė, kontrastingesnė ir prieštaringesnė. Gyvuliniais pokario vagonais išgabenus lenkų tautybės vilniečius, pustuštis miestas su keliasdešimt tūkstančių gyventojų išaugo iki megapolio su beveik 600 tūkst. naujųjų miestiečių.