lt / en
Visi renginiai

Leonardas Gutauskas. Retrospektyva 1957–2018

Gruodžio 3–31 d. 

Parodos atidarymas – 4 d. 18 val.

ROJUS YRA LEDO SPALVOS 
Alfonsas Andriuškevičius

Lietuva – Šiaurės šalis. Todėl gal nėra labai nepaprasta, kad šalčio įvaizdis čia turi netikėtų dimensijų ir bemaž prilygsta metafizinei kategorijai: jis gali išreikšti ir signalizuoti ne tik natūrą, bet ir kultūrą bei amžinybę. Gražiai tuos tris fenomenus, padedamas šalčio įvaizdžio, sujungė poetas Maironis:

„Šarmotas rytys neblaško sniegų,
Tik kvapą užimdamas spaudžia
Ir pirštais gudriais ant grinčiukės langų
Žvaigždelėmis verpalą audžia.“

„Šarmojantis rytys", žinoma, yra šaltis gamtine prasme. 0 kas tasai „verpalas“? Tai – tas pats šaltis kaip kultūros analogas, šiuo atveju – grožio kūrinys, atsiradęs panašiai, kaip kad žmogaus pagamintas, bet, vis dėlto, ne jo sukurtas. 0 kuo čia dėtos „žvaigždelės“? Jos – šalčio veikloje dalyvaują amžinybės reprezentantės. Mūsų naujoji istorija išplėtė šalčio vaizdinį dar viena kryptimi – dabar jis lietuviams kalba ir apie tremtinius prie šiaurinių jūrų, vadinasi, ir apie jų kančią bei mirtį. Platus ir gilus vaizdinys, ar ne?

Vėlyvuosiuose Leonardo Gutausko paveiksluose dominuoja ledo spalva. Tokius paveikslus tegalėjo nutapyti žmogus, daug kartų stebėjęs įvairiausius (o jie iš tiesų – begaliniai) ledo atspalvius. Bet, aišku, ledas čia ne ką tepadėtų, jei tapytojo dvasiai būtų svetimi kultūros, amžinybės ir kančios fenomenai. Leonardas Gutauskas niekados nebuvo tremtinys. Bet jo atvirybė skausmingai savosios tautos istorijai, regis, leido kristi tapytojo dvasion ledinėms kančios sidabro dulkėms. Jis taip pat nėra nei mistikas, nei šventasis. Bet nuolatinis rūpestis dėl žmogaus situacijos amžinybės akivaizdoje, matyt, nusvidino jo dvasią žvaigždžių šviesa. Ir tik tuomet galėjo rastis paveikslai, kuriuose ledo žvilgesys mėgina jungtis su transcendencijos spindesiu.

Leonardo Gutausko kūriniai tarytum išmarginti šalčio gėlių, kurias šis išrašydavo lietuvių kaimo trobų languose. Antra vertus, jie asocijuojasi ir su senoviniais balto lino audiniais, kuriuose taip pat nesunku įžvelgti kažką panašaus į ledo gėles. Bet čia ryšys su senąja valstietiška kultūra ne tik kad nesibaigia, bet, atvirkščiai, tik prasideda.

Šio tapytojo drobėse vyrauja labai rimta, sakrališka atmosfera. Ji primena tą graudžią ir baugią nuotaiką, kuri būdinga lietuvių kaimiečių laidotuvėms. Tokion nuotaikon žiūrovą kreipia paveikslų siužetai, pasakojantys ne ką kitą, o sielos iškeliavimo kitan pasaulin pasaką. Beje, tokius siužetus neretai randame lietuvių liaudies tapyboje, skulptūroje, grafikoje.

Prie rūsčios kūrinių atmosferos nemažai prisideda lakoniška simetrinė kompozicija, o ypač – formos nedaugelio tų objektų (karstas, žvakė, angelas, knyga, velionis, Dievo Motina), kuriuos matome paveiksluose. Šios formos pasižymi trim savybėm: jos yra archetipiškos, t. y. nuvalytos nuo neesminių elementų, išgrynintos; jos grubios, tarytum ištašytos kirviu; neprarasdamos archetipiškumo, jos drauge yra ir individualios, gutauskiškos. Be to, čia paminėtini dar du dalykai. Viena: lietuviškas archetipines formas Leonardas Gutauskas sugeba jungti su egiptietiškomis, taip supindamas mūsų kultūros šaknis su senųjų pasaulinių kultūrų šaknimis į vieną gyvybingą raizginį. Antra: jo paveikslų šiurkštybė bei rūstumas turi rafinuotumo, prabangos, Rojaus žvilgesio: savybių kurių paveikslams suteikia spalva; todėl į klausimą, kokios spalvos yra Rojus, mes visai rimtai dabar galime atsakyti, kad ledo spalvos (juk, šiaip ar taip, ledas – tai tas pats mitinis vanduo) ir argumentuoti Leonardo Gutausko paveikslais.

Tad kur yra šio tapytojo kūryba moderniosios lietuvių tapybos žemėlapyje? Ogi ten, kur susikerta istorija ir amžinybė, etnosas ir žmonija, fizika ir metafizika. Jūs pasakysite, jog ten stovi bemaž visi talentingi kūrėjai. Tuomet aš pridursiu, kad Leonardo Gutausko paveiksluose ši keliaguba sankirta yra išreikšta akivaizdžiau, nuoširdžiau ir paprasčiau nei daugelio. O būtent šito mes jau esam pasiilgę po 20 a. kultūros komplikuotybių, kaip tyro, vėsaus ir spindinčio ledo kalno.

„Lietuvių dailė” 1975–1995
Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 1997 m.

Leonardas Gutauskas