Pirmoji Individualistų grupė susibūrė Lietuvos dailininkų sąjungoje 1939 m. kovo 19 d., kai moderniau mąstantys dailininkai atsiskyrė nuo realistų ir tų pačių metų lapkričio 19 d. surengė Kaune Kultūros muziejuje individualistų sekcijos V rudens dailės parodą. J. Keliuotis katalogo įžangoje „Menas kaip individualybės, tautybės ir modernumo ekspresija“ skelbė modernesnes nei realistų sekcijos kūrybos nuostatas, kad „meno forma yra meno egzistencijos pagrindas“, „Ji konkreti gyva individuali“. „Meno tik toks pergyvenimas tikras, kuris yra radęs savo formą.“ Iš tapytojų parodoje dalyvavo A. Gudaitis, kurio mokiniai vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iniciavo individualistų grupės atkūrimą. 1993 m. jie surengė parodą Klaipėdoje Dailės parodų rūmuose. Po to jų kūrinių parodos vyko Kaune, Vilniuje 35, Palangoje 7, Kėdainiuose ir Panevėžyje po 4,, Nidoje ir, Jonavoje, Bikuškyje, Molėtuose po 1. Individualisti ne kartą reprezentavo lietuvių tapybą užsienyje (daugiausia dailės muziejuose): Londone, Atėnuose, Jaltoje, Sharjah mieste (Jungtiniuose Arabų emyratuose), Erfurte, Strasbūre, Briuselyje, keliuose Lenkijos miestuose. bei kitų šalių reprezentacinėse erdvėse. Jiems visada buvo svarbus tautinis identitetas stiprėjančio globalizmo laikais, meno profesionalumas, plastinės kalbos vaidmuo dailėje, ekspresyvios koloristinės tapybos tradicija, modernus požiūris į lietuvių kultūros paveldą, nors jie toleruoja įvairias šiuolaikinės dailės kryptis.
Jubiliejinė tapybos paroda surengta Rotušėje yra ketvirtoji. Pirmoji vyko Klaipėdoje (1993), antroji – Vilniaus Rotušėjė (1999), trečioji Vilniuje Gariūnų kultūros centre (2014). Ketvirtoji sugrįžo į Vilniaus Rotušę, pažymėdama Individualistų grupės garbingą trisdešimtmetį. Tai vienintelė meno grupė, kuri išliko nepriklausomos Lietuvos laikais neišsivaikščiojusi. Jai sėkmingai vadovavo A. Stasiulevičius, S. Armonas, A. Kliauga. Matyt buvo svarbu, kad ji neprarado tikėjimo profesionalioms meno vertybėmis ir gerbė individualybes. Tolerancija įvairioms srovėms, kurias vienija dėmesys kultūros šaknims, tapybos plastinei kalbai bei meistriškumui, jų veiklos dėka pasitvirtino kaip kultūros vertybė.
Ekspozicijoje pristatomi ne vien kūrybingi dabarties tapytojai, bet ir prisimenami anapilin išėję, palikę ženklų individualų pėdsaką mūsų tapyboje: D. Andriulionis, A. Beinaravičius, J. Čeponis, L. Jankus, A. Jusionis, R. Lankauskas, V. Pinkevičius, A. Savickas, L. Tuleikis, G. Uogintatė, A. Vozbinas.
Grupės įkūrimo metais dominavo kolorstinė lietuvių tapybos mokykla, o dabar – dailininkus domina įvairūs meniniai sprendimai: primityvizstiniai, mitologiniai, erdvės poezijos ieškojimai, dekoratyvūs, ekspresyvūs (gesto tapyba) ir abstraktūs, kurių rėmuose jie siekia išsaugoti asmenybės individualumą, ypač plastinę raišką, pagal kurią galima atpažinti autorių.
Dr. Nijolė Tumėnienė
