LAURYNAS GUCEVIČIUS 

LAURYNAS GUCEVIČIUS (1753–1798)

Laurynas Gucevičius – architektas, Lietuvos inžinerinių korpuso mokyklos bei Vilniaus universiteto architektūros, topografijos ir kartografijos profesorius, 1789 m. pakeltas į bajorų luomą, aktyvus 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas – gimė 1753 m. rugpjūčio 5 d. dabartiniame Kupiškio rajone esančiame Migonių kaime. Pradžios mokslą jis pradėjo Kupiškyje, vėliau mokėsi Palėvenės dominikonų vienuolyno mokykloje. Baigęs Panevėžio pijorų kolegiją, 1773 m. atvyko į Vilnių siekti aukštojo mokslo. Čia įstojo į misionierių vienuolyną, jame tarnaudamas kartu ėmė studijuoti Lietuvos vyriausiojoje mokykloje (universitete) matematiką ir pas Lietuvos klasicizmo architektūros pradininką Martyną Knakfusą – architektūrą. Netrukus, pamatęs jo talentą, Gucevičių ėmėsi globoti Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Po studijų universitete jaunasis architektas tobulinti savo žinių išvyko į užsienį. Iš pradžių jis susipažino su vokiečių miestais, tokiais kaip Karaliaučius, Berlynas, Hamburgas, Liubekas, Brėmenas ir kt., jų gyvenimu ir architektūra, vėliau aplankė ir svarbiausius Danijos ir Švedijos miestus. Kiek pagyvenęs Kopenhagoje, tęsti architektūros mokslų Gucevičius atvyko į Paryžių. Čia dvejus metus studijavo garsioje Jacquesʼo-Francois Blondelio architektūros mokykloje, taip pat lankė Prancūzų dailės akademiją. Paryžiuje jau vyravo klasicizmo architektūros kryptis, kuri rėmėsi graikų ir romėnų antika, šiame mieste Gucevičius persiėmė Apšvietos epochos idėjomis ir pasaulėžiūra. Jo mokytojai buvo architektai Pierreʼas La Patteʼas, Jacquesʼas-Germainas Sufflot, Jeanas-Baptisteʼas Rondelet ir Claudeʼas-Nicolas Ledoux – pastarasis pasižymėjo savaimingais, ypač konceptualiais utopinio pobūdžio projektais, skelbė, kad neišskaidytas kubas yra tobuliausia architektūros forma. Paskui dvejus metus Gucevičius praleido Italijoje, daugiausia Romoje, detaliai susipažino su romėnų antikos ir italų renesanso architektūros paveldu.


L. Gucevičiaus biusto ir memorialinės lentos projektų autoriai - skulptoriai Mindaugas Šnipas ir Gediminas Kavaliauskas.

L. Gucevičiaus Vilniaus universiteto profesoriaus diplomas. 1793 m. 
Reprodukcija iš: E. Budreika, Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954 m.

Grįžęs į Lietuvą, vyskupo Masalskio užsakymu Gucevičius ėmėsi vykdyti didelį Verkių dvaro sodybos komplekso projektą ir statybą, kuri truko iki pat 1790 m. Kompozicijos pagrindą sudarė trejų rūmų pastatų ansamblis, didžiausieji, centriniai, nėra išlikę. Visas kompleksas – daug įvairių statinių, iš jų minėtini arklidės ir pavilijonas rūmų ansamblio aplinkoje, o visi kiti išdėstyti plačioje, itin raižyto reljefo upės slėnio ir paslėnio teritorijoje. Tai ne tik pastatų architektūros, bet ir kraštovaizdžio formavimo, taip pat parko rūmų aplinkoje kūrimo ir tvarkymo projektas.

Svarbiausi Lauryno Gucevičiaus darbai yra Vilniaus (Šv. Stanislovo ir Vladislovo) katedros ir miesto rotušės atstatymo / perstatymo projektai, nors abiejų statybos galutinai baigtos jau po architekto mirties. Abu kartus šių naujų projektų imtasi pastatams pasiekus kritinę avarinę būklę, ypač po bokštų griūties. Matyt, kaip tik tai padėjo Gucevičiui visiškai perkomponuoti jų pavidalus nauja išgryninta klasicizmo dvasia.

Katedra buvo statoma 1783–1801 m., statybos darbus baigė Lauryno Gucevičiaus mokinys, architektas Mykolas Šulcas. Šventovės tūrio ir erdvės branduolį sudaro dar Vytauto Didžiojo apie 1420 m. statytos gotikinės katedros išlikusios sienos, skliautus laikantys pilioriai ir iš dalies patys skliautai, taip pat vėliau, XVII a. pirmoje pusėje, Zigmanto Vazos rūpesčiu pristatyta Šv. Kazimiero koplyčia. Siekdamas visiškos simetrijos ir tūrių darnos, Gucevičius priešingame šiaurės rytų kampe pristatė analogišką Šv. Kazimiero koplyčiai naujosios zakristijos tūrį. Suvienodinęs išilgai katedros išsidėsčiusias šonines koplyčias, iš išorės architektas jas pridengė kolonadų galerijomis. Kolonų ir piliastrų aukščiai ir virš jų esantys antablamentai bei karnizai atitinka bendrą zakristijos ir Šv. Kazimiero koplyčios orderį, o pastato vakarų kampuose pristatytos ir įtrauktos į bendrą pastato tūrį dar dvi naujos koplyčios – Šv. Vladislovo ir dabartinė Tremtinių. Taip šventovės matmenys padidėjo nuo 58,5 x 23,4 m iki 72,0 x 52,5 m. Vakarų fasade dominuoja nepalyginti didesniame mastelyje suprojektuotas galingas šešių kolonų portikas / prieangis. Kadangi statybos metu dėl aplink stovėjusių pastatų šio portiko ir jo kolonų nebuvo įmanoma net apžvelgti, peršasi mintis, kad jau tada architektas Gucevičius buvo sumanęs dalį šių statinių griauti ir prakirsti į vakarus per priemiesčio valdas naują tiesią gatvę – dabartinį Gedimino prospektą. Jis pavaizduotas ir 1817 m. sudarytame miesto plano projekte. Sujungus portiko ir likusios pastato dalies stogą, pailginta visa katedros pastato apimtis, taip jai suteikiant ypatingą monumentalumą. Šį įspūdį stiprina į vakarų fasadą nišose įkomponuotos Abraomo, keturių evangelistų ir Mozės skulptūros, taip pat Nojaus auką vaizduojanti skulptūrinė kompozicija portiko frontone. 1785–1791 m. jas kūrė vyskupo Masalskio iš Romos pasikviestas skulptorius Thommasoʼas Righiʼis.

Rotušės statybos darbai vyko 1785–1799 m. Čia taip pat architektui teko panaudoti senosios rotušės išlikusias dalis – kai kurias patalpas, sienas ir rūsius; rūsių amžius vietomis siekia XIV a. vidurį ar pradžią. Gucevičius buvo parengęs tris projekto variantus, iš jų įgyvendintas pats kukliausias, pigiausias, nes projekto buvo imtasi galutinio Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) žlugimo metu. Pastato planas artimas kvadratui, tūris labai paprastas, jį pagyvina tik masyvus, antikos šventoves menantis šešių kolonų portikas. Portiko antablamento motyvas juosia visą pastatą – portiko ir pastato karnizas yra viename lygyje, architektūra itin santūri, bet dėl puikių proporcijų rotušė yra didinga ir monumentali, ji dominuoja ir aikštės erdvėje. Paminėtina, kad tai architekto Gucevičiaus sukurta pirmoji Vilniuje miestiečių poilsiui skirta viešoji erdvė – nugriovus čia buvusį prekybinių eilių užstatymą ir pagrindinį fasadą atsukus į naująją aikštę, taip pat Pilies gatvės ir pačios Vilniaus pilies kryptimi.

J. Peška. Vilniaus rotušė. 1797 m.
Reprodukcija iš: Vladas Drėma. Dingęs Vilnius, Vilnius: Studija „Versus“, 2021

L. Gucevičiaus pirmasis Vilniaus rotušės su laikrodžio bokštu projektas (šoninis fasadas). 1786 m.
Reprodukcija iš: E. Budreika, Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954 m.

Rotušė, jos architektūra, ypač interjerai, netrukus patyrė didelių pokyčių, nes 1811 m. carinė valdžia panaikino miesto savivaldą, administraciją / magistratą perkėlė į kitas patalpas, o rotušės pastatą ilgainiui (iki 1845 m.) pertvarkė į teatrą. Pakeistos pagrindinės pastato vidaus erdvės, sunaikinta daug vertingos interjero architektūros elementų ir detalių. Teatras veikė iki 1922 m. Vėliau pastatą pagaliau sumanyta pritaikyti miesto reprezentacijos reikmėms. 1936–1939 m. pagal architekto Stepono Narembskio projektą ir jam vadovaujant sutvarkyti fasadai, atkurtos svarbiausių salių edvės, pagrindinėje salėje atkurtos jos galuose buvusios išgriautos kolonados. Narembskis įrengė į antrą aukštą vedančius monumentalius vidaus laiptus, stiliaus ir proporcijų požiūriu labai gerai derančius su Gucevičiaus rotušės klasicistine architektūra, pastatui suteikusius papildomo reprezentatyvumo ir iškilmingumo. Narembskio plunksnai priklauso ir viso pastato lauko bei vidaus durys, kiti atgaivinto interjero įrangos elementai.
Vis dėlto neturi būti užmirštas ir pirmasis Gucevičiaus projektuotos Vilniaus rotušės projekto variantas (antrasis nėra išlikęs). Buvo sumanytas gerokai stambesnis ir puošnesnis pastatas, bet svarbiausioji, išskirtinė jo dalis buvo prie pastato pietinio fasado priblokuota kolona / bokštas su laikrodžiu ir paskutinio ATR valdovo Stanislovo Augusto skulptūra viršuje. Šis milžiniškas ypač santūraus dorėniškojo stiliaus kolosas savu aukščiu būtų konkuravęs su Šv. Jonų bažnyčios varpine ir, matyt, tuo turėjo pabrėžti pilietinės Vilniaus miestiečių savivaldos galią ir svarbą. Antra vertus, tai buvo Europos Apšvietos laikotarpio dvasios, Boulée ir Ledoux kūrybos įkvėpta ryški neoklasicistinių utopijų apraiška Vilniuje, Lietuvoje.
Kiti žinomi Gucevičiaus projektuoti pastatai ar jų kompleksai yra išsidėstę Lietuvos provincijoje, sąlygiškai galima būtų sakyti – pietrytinėje šalies dalyje. Tačiau ne visų jų autorystė yra iki galo įrodyta arba ji kelia abejonių.

Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios ir klebonijos bei trinitorių vienuolyno pastatų kompleksas pradėtas vystyti XVIII a. antroje pusėje, o pati trinavė bažnyčia statyta 1791–1793 m. Ji sudaro bendrą ansamblį su abipus išdėstytais dviaukščiais klebonijos ir vienuolyno pastatais. Tarpukariu, 1934–1935 m., pagal architekto Karolio Reisono projektą bažnyčiai pristatyti du bokštai, pakeista architektūrinė frontono tektonika, tad ansamblio išraiška ir urbanistinis skambesys mieste iš esmės pakito.

Čiobiškio dvaro sodybos kompleksas išdėstytas netoli Jonavos, Nerimi aukštyn, ant upės kranto dabartiniame Širvintų rajone. Tai palyginti kuklus pastatų ansamblis – pagrindinis namas / rūmai vieno aukšto su dviaukščiu keturių piliastrų portiku centre. Nors Lauryno Gucevičiaus autorystė nėra neginčijamai įrodyta, spėjama, kad ir netoliese stovinčios Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios projektas taip pat yra jo kūrinys – jis akivaizdžiai susisieja su Jonavos šventove.

Dar neaiškesnė yra Cirkliškių dvaro komplekso, esančio greta Švenčionių miesto, statinių autorystė – vienur teigiama, kad pagal Gucevičiaus projektą jie statyti apie 1796 m. ir tik vėliau, XIX a. pirmoje pusėje, kapitaliai remontuoti ir šiek tiek perstatyti. Pastaruoju metu 1823–1830 m. nurodomi kaip rūmų statybos data ir minima atvykusio iš Austrijos architekto autorystė. Vis dėlto pagrindinio fasado architektūrinė išraiška ir išlikusi interjero dekoro lipdyba rodo, kad neatmestina ir ankstesnė – Gucevičiaus projekto ir statybos – tikimybė.

Abejonių beveik nekelia, kad Sudervės Švč. Trejybės bažnyčios, stovinčios apie 20 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, autorius yra Laurynas Gucevičius, nors jos statybą 1803 m. užbaigė Laurynas Bortkevičius, dominikonas vienuolis, Gucevičiaus kraštietis, religinių raštų lietuvių kalba rengėjas ir vertėjas. Ši bažnyčia – savaimingas, monumentalus sakralinis pastatas / rotonda, dominuojantis aplinkos kraštovaizdyje, kupolo aukštis su žibintu ir pastato skersmuo yra beveik lygūs – apie 30 m (žibintas atsirado vėliau). Pagrindinis įėjimas paryškintas įrašyta į pastato perimetrą žiedine dorėniškąja kolonada / prieangiu, jo fasade giliau, kaip ir Vilniaus katedroje, – nišos su monumentaliomis keturių evangelistų ir šiuo atveju – šventųjų Petro ir Pauliaus skulptūromis.

Dabartinės Baltarusijos teritorijoje, tikėtina, tebėra likęs Sapiegų 1786 m. užsakymu Lauryno Gucevičiaus statytas Dziarečyno dvaro kompleksas – ankstyvasis architekto kūrinys, kurio puošnioje rūmų fasadų architektūroje dar justi paryžietiškos Blondelio mokyklos įtaka ir tradicija. Deja, jau tarpukario lenkų okupacijos metu rūmai stovėjo nebegyvenami ir apleisti.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną iš savosios aplinkos išsiskiriantį pastatą Vilniaus senamiestyje –  Vokiečių g. 16., buv. daktaro Leibošico namą – Eduardas Budreika čia taip pat įžvelgia Gucevičiaus autorystę.

Taigi šio didžiojo lietuvių architektūros klasiko kūryba reikalauja ne tik gėrėjimosi ir pagarbos, bet ir tolimesnių išsamesnių tyrimų ir vertinimų. Ypač tai, kad, vertinant Lauryno Gucevičiaus kūrybos palikimą, jo projektuotų pastatų ar jų ansamblių griežtai klasicistinę ir vietomis itin vizionierišką architektūrą, akivaizdžiai jaučiama ir masonų judėjimo ideologijos bei pasaulėjautos deklaracija – architektas į masonus priimtas 1778 m. kovo 18 d. Vilniaus Šv. Jono ložėje „Gerasis ganytojas“ (du Bon Pasteur), rekomendavus ložės nariui, taip pat architektui Martynui Knakfusui, vėliau jis buvo Vilniaus Šv. Jono ložių „Gerasis ganytojas“ (1778–1780), „Uolusis lietuvis“ (1788) narys, šios ložės antrasis prievaizdas (1788), Lietuvos Didžiosios provincijos ložės „Tobuloji vienybė“ narys (1781).
Vis dėlto ši architektūra savo dvasia – matyt, dėl autoriaus aukštaitiškos prigimties, išsiauklėjimo ir veiklos aplinkybių – kartu yra ir savaimingai lietuviška.

AUGIS GUČAS

Literatūra 
Eduardas Budreika, Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954.
Hugh Honour, Neoklasycyzm, Warszawa: Pantswowe Wydawnistwo Naukowe, 1972.
Ad. Juškevičius, J. Maceika, Vilnius ir jo apylinkės, Liet. mokslo d-jos leid., 1937; 3-iasis (fotogr.) leid., Vilnius: Mintis, 1991.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos NKP registro duomenys.
Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas, Kaunas: Spaudos fondas,  1940.

 

Lauryno Gucevičiaus biusto ir atminimo lentos atidengimas 2022 m. rugsėjo 13 d. | VIDEO
https://wilno.tvp.pl/62758188/popiersie-gucewicza-w-ratuszu

Karinė ir karinė-pedagoginė Lauryno Gucevičiaus veikla

Laurynas Gucevičius, dirbdamas architektu, buvo aktyvus pilietinio ir patriotinio sąjūdžio, paveikto Ketverių metų Seimo reformų, dalyvis. Tuo metu civilinė architektūra buvo glaudžiai susijusi su karo architektūra, daug miestų turėjo savo įtvirtinimus, todėl architektas privalėjo žinoti pagrindines karo architektūros taisykles, ypač susijusias su miestų planavimu, karinių ir dvigubos paskirties pastatų statyba ir kitais svarbiais aspektais. Kaip tik 1789 m. Vilniuje pulkininkas leitenantas Jokūbas Jasinskis, kadetų korpuso auklėtinis, eruditas ir organizatorius, gavo įsakymą organizuoti Lietuvos inžinierių korpusą, kariuomenės padalinį, skirtą patvariems ir lauko įtvirtinimams statyti, minavimo darbams, kliūtims įrengti ir žemėlapiams braižyti. Korpuso šefu ir globėju buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo maršalka ir Lietuvos artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega, turėjęs aukštas pareigas tarp Lietuvos masonų. Jasinskis, padedamas kelių karininkų, savo namuose įkūrė inžinerijos mokyklą, kurioje inžinerijos konduktoriai ir minieriai buvo mokomi  teorinių disciplinų ir praktinių gebėjimų.

Natūralu, kad šiame nelengvame darbe labai pravertė ir Gucevičiaus, ėjusio topografinių žemėlapių profesoriaus pareigas, žinios ir gebėjimai. 1790–1791 m. Vienoje mokyklos reikmėms buvo nupirkta reikalingų instrumentų, todėl Gucevičiaus darbas korpuse galėjo prasidėti jau 1791 m. (pirmasis šias pareigas ėjo Austrijos karininkas Saintas Urbainas, nežinoma jo atleidimo data) ir trukti iki pat 1794 m. sukilimo.

Natūralu, kad inžinierių korpuso vadas pulkininkas Jasinskis, slaptasis sukilimo vadas ir siela, artimai bendravo su savo vadovaujamos mokyklos dėstytoju Gucevičiumi, pavedė jam Vilniaus miestiečių parengimo sukilimui užduotis, o vėliau paskyrė jį Vilniaus miesto gvardijos vadu. Buvo sukurta 1500–2000 karių apsaugos struktūra, atlikusi miesto savigynos pajėgų pareigas, saugojusi vartus ir patruliavusi mieste visą parą. Gvardiečiai buvo suskirstyti dešimtinėmis ir šimtinėmis, reikalui esant formuoti 500 karių batalionai. Gvardiečius spėta aprengti uniformomis ir apginkluoti, nors ginkluotė nebuvo stiprioji gvardijos pusė. Trūkstant karių, gvardijai teko dalyvauti įtvirtinimų statybose, taip pat mūšiuose už miesto.

Vilniaus miesto gvardijos vado pareigas pulkininkas Gucevičius ėjo iki Salų mūšio, vykusio birželio 26 d., jame buvo sužeistas ir nuo tolimesnio vadovavimo Vilniaus gynybai atleistas. Gali būti, kad ankstyvai Gucevičiaus mirčiai reikšmės turėjo ir patirtas mūšyje sužeidimas. Pirmajame Vilniaus gynimo mūšyje gvardija ypač pasižymėjo ir sulaukė sukilimo vado padėkos ir įvertinimo. Dalis Gucevičiaus karių sukilėlių gretose kovėsi iki sukilimo pabaigos 1794 m. lapkričio. Vėlesni civilinės gvardijos vadai buvo ne tokie kovingi ir ryžtingi kaip pirmaisiais sukilimo mėnesiais.

Savo veikla Gucevičius buvo artimas Varšuvos kadetų mokyklos absolventų grupei, vienas svarbiausių asmenų, sujungusių kariuomenę su Vilniaus miestiečių visuomene – iš esmės naujas mokslininko, menininko, kario, patrioto ir visuomenės veikėjo pareigų mišinys, būdingas prasidėjusiai revoliucinių karų epochai. Už savo veiklą jam teko susimokėti prarasta profesoriaus karjera Vilniaus universiteto Architektūros katedroje. Vis dėlto paskutiniais Gucevičiaus gyvenimo metais universitete toliau buvo dėstomi ir karo architektūros pagrindai.

Prof. dr. Valdas Rakutis

Literatūra ir šaltiniai

Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), Senieji aktai, b. 18334. Lietuvos artilerijos korpuso ir inžinerijos korpuso ataskaitos (Likwidacja) 1789–1790, ypač l. 475–524.
Eduardas Brusokas, Vilniaus Tautinė gvardija 1794 m. sukilime, Laurynas Gucevičius ir jo epocha (ser. Acta Academiae artium Vilnensis. Dailė, Nr. 32), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 47–51.
Jarosław Gdański, Marusz Machynia, Czesław Srzednicki, Kamil Stepan, Oficerowie wojska koronnego 1777 –1794. Spisy. Cz. 4: Formacje Targowicy. Szkolnictwo wojskowe. Varia. Uzupełnienia, Księgarnia Akademicka, 2003, s. 95–96.
Karolis Podčašinskis, Lauryno Gucevičiaus biografija, Laurynas Gucevičius ir jo epocha (ser. Acta Academiae artium Vilnensis. Dailė, Nr. 32), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 170–175.
Žinios apie Lauryno Gucevičiaus, Vilniaus universiteto civilinės ir karinės architektūros profesoriaus, gyvenimą, Dziennik Wileński, tom. IV, rok 1516, No. 22, s. 274–280. Į lietuvių kalbą išversta žr. Laurynas Gucevičius ir jo epocha (Acta Academiae artium Vilnensis. Dailė, Nr. 32), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 168–170.

Herbas Sirokomlė
Reprodukcija iš: Tadeusz Gajl, Herbarz Polski od śriedniowiecza do XX wieku, Gdańsk: L&L, 2007