Antanas Šeronas "Laiko pėdsakais"
KELIAUJANT ANTANO ŠERONO „LAIKO PĖDSAKAIS“
Antanas Šeronas gyvena ir kuria Šiauliuose, dirba intensyviai, metodiškai, ne priešokiais, todėl per kelis metus yra nutapęs daug tapybos darbų, kuriuos norisi parodyti sostinės meno gerbėjams, žinantiems ir vertinantiems šio jaunosios kartos menininko kūrybą bei savitą braižą.
Surengęs ne vieną didelę personalinę parodą skirtinguose Lietuvos miestuose, Antanas kviečia vilniečius pasidalinti su juo „Laiko pėdsakais“, kuriuos jis seka ir fiksuoja laiko paliktų ženklų ir mūsų buvimo tame „laike“ pojūčiais.
Kryptingai dirbdamas tapytojas suformavo savitą stilių, motyvų komponavimo bei fokusavimo ypatumus. Jo tapybos darbai – ne šiuo metu madingos postmodernistinės kartotės, klasikinių vaizdų simuliakrai, „trendinis“ popartinis „mash“, o išjausta, pamatyta, užfiksuota tikrovė, emociniai peizažai, daiktiškų motyvų fiksacija, paveikslai, kuriuose tvyro nyksmo, dūlėjimo paveikti objektai, tarsi laiko patina bei rūdimis padengti daiktai.
Antanas Šeronas – tikras koloristas, jo darbams būdinga tam tikra stilizacija, taikliai pasirinkti motyvai, nestandartinis matymo būdas, specifinis fokusas į pasirinktą vizualinę temą, emocinė vaizdinių įtaiga, gebėjimas tarsi sustabdyti ne tik vaizdą, vaizdinius, bet ir laiką. Menininko darbai dvelkia melancholija, jam artimos reminiscencinės temos, užmaršties pojūčių fiksacija, atrodo, kad iš pirmo žvilgsnio tradiciškai suvokiamuose urbanistiniuose peizažuose, interjero motyvuose tikrai jaučiami „laiko pėdsakai“, žmogaus, gamtos palikti ženklai, atspaudai. Tai ne tik vizualiai išraiškingi paveikslai, bet ir emocija, nuojautomis prisodrinti vaizdiniai, kurie pasakoja nematomų, gal buvusių, o gal ir esančių žmonių istorijas, atradimus bei praradimus. Autorius tarsi lieka „už kadro“, bet jo santykis, mintys ir jausmai atsispindi jo peizažų ir vaizdinių spalvose, šviesos ir šešėlio santykyje.
Antanas Šeronas savo paveiksluose mėgsta vaizduoti ribines, virsmo fazes, kai vis labiau temsta, ateina naktis, brėkšta, užeina migla, o gal rūkas... Tai – tarsi vaikščiojimas pakraščiais, jautrias paribiais, kai „liūdnai gražu“ arba „juokinga per ašaras“... Jam šias gana sunkiai nusakomas emocijas pavyksta pagauti, užfiksuoti peizažuose, jų fragmentuose, dūlančių daiktų „portretuose“.
Šioje parodoje galėsime išvysti ne tik Lietuvoje tapytus darbus, bet ir darbus, tapytus Sicilijoje, ar Sicilijos salos inspiruotas impresijas.
Parodos kuratorė - Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė
