Apie Broniaus Gražio parodą VASARA TEKA Į SNIEGĄ rašo menotyrininkas Viktoras Liutkus:
1994 metais aštrioji dailės kritikė Gražina Kliaugienė apie Bronių Gražį parašė: „Bronius yra azarto žmogus, turintis humoro, ekspresijos ir sugebantis laiku pasakyti „stop“. Prie jos žodžių šiandien dar pridedu: jis nestokoja vaizduotės, tačiau linkęs ją valdyti ir savaip surežisuoti, yra užsispyręs romantikas, nepabostantis vaikščioti po Vilnių ir Lietuvos miškus. Jam svarbu yra aplinkoje aptikto (pamatyto) motyvo stebėjimas, jo išnarstymas mintyse, galiausiai, pasitelkus asociacijas ir simbolius, paversti tai paveiksle naujų pavidalų dariniais. Jie keisti, nes bemaž visada turi vizualinę intrigą, sukurtą iš spalvų, formų, linijų, šviesos, šešėlių, figūrų, daiktų ar architektūros fragmentų, taip žiūrovui pasiūlant paveiksluose atsekti sumanymo idėją, pabandyti pakeliauti tuo pačiu taku, kuriuo nuėjo ir autorius.
Metaforiškas parodos pavadinimas gali būti nuoroda, kad autoriaus paveiksluose vaizdai tarsi „keliauja“ nuo vasaros žalumos iki balto žiemos sniego. Panašu, bet ne visada. Taip, žiemos peizažuose daug balkšvo ir kartu minkšto, „vatinio“ duslumo, Vilniaus kiemai paskendę tyloje, gatvės beveik ištuštėjusios. Bet tarp pusnynų randi ir aitrų geltonos spalvos žybsnį („Užgavėnės“, 2023), degančias automobilių lempas („Žiemos vakaras gatvėje“, „Apsnigtas kiemas“, abu 2019). Priminimas, kad žiema nėra vienspalvė – balta. Vasaros vaizdai, be abejo, pilni šiltų spalvų mirgesio. Būdinga, kad tapomus motyvus dailininkas dažnai įpina į išmonės sukurtus spalvų ir linijų tinklus, vaizdai dilgina akis ryškiaspalviais pliūpsniais, jų dėmės hipnotizuoja. Gražio tapybos raiška apskritai nevengia dirginti akis, yra daugiabriaunė ir daugiasluoksnė, sukryžminanti kelias stilistikas ir tapybines strategijas, nuo impresionistinio mirgesio iki geometrinės konstrukcijos. Tokie tapybiniai paveikslo dariniai yra paliudijimas, kad dailininko reakcijos į aplinką, pamatyto ir stebėto motyvo interpretacijos nevengia vaizdinio kontrasto, siūlo stilistines priešpriešas, aktyvų formų ir spalvų dialogą (arba vienas kito neigimą). Jeigu laikysimės nuomonės, kad gamtoje visa kas yra gražu ir teisinga (gamta „nemeluoja“), tai dailininko paveikslai jau yra „kita“ nuomonė, perkurta natūra. Iš stilistinių kontrastų ir motyvų dekonstravimo atsiranda minėta vaizdo intriga ir keistumas. Jeigu žiūrėsime vien į vaizdų naratyvą, tai Gražys tapyboje kažkiek panašus į Voldeno miško gyventoją, moralizuojantį mus santarvės su gamta temomis, jo nutapyti parausvėję nupjautų Vilniaus pilies kalno medžių kelmai primena skaudžias elgesio su aplinka istorijas, į kurias jautriai reaguoja visuomenė („Apsnigto kalno papėdė“, 2023). Bet šis socialinis moralas ar vien medžių nuopjovos tėra – pasikartosiu ‒ tik vaizdas, verčiantis mus pabusti iš patogaus gyvenimo sukelto miego. Turime ir be nutapytų vaizdų atverti akis ir pradėti galvoti, kaip gyvename (irgi moralas).
Gražio vaizduojama gamta ‒ ne miške čiulbančių paukštelių rojus, visko miške galima atrasti ir prarasti. Ekologinė egzistencija nesvetima dailininkui tema, Vilnius – irgi ne vien romantiškas senamiestis, prisotintas bažnyčių kupolų ar jaukių kiemelių. Dailininko intencija, siūloma ir žiūrovui – sustoti ir ilgėliau įsižiūrėti į aplinką, pro kurią dažnai praeiname, nematome. Kartais ta aplinka nustebina, Vilnius atrodo žaismingas, linksmesnis, kartais – pasikartojantis, kasdienis, įprastas. Netikėtai mieste atrandami ar gamtoje tveriantys vaizdai iki žiūrovo ateina tik dėka įsijautusio į natūrą tapytojo žvilgsnio. Būtent skvarbus tapytojo žvilgsnis, perkeltas į paveikslus, mus įtikina, kad vasaros gali nutekėti į sniegą, o Vilnius ‒ išsilieti į mišką.