lt / en
Visos parodos

EVALDAS JANSAS (tapyba, objektai, fotografija, video)

Niekas taip giliai ir ekscentriškai neįsibrovė į savo kūno vidurius, neprovokavo publikos ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų potrauminės Lietuvos meno radikalumą su dabartine apatija.

Tyrinėdamas meno, visuomenės, sąmonės paribius, Jansas tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos meno pasaulyje. Tiksliau, jis pats kūrė šio pasaulio žemėlapį, nubrėžė kraštutinius jo polius ir sudėliojo atskaitos taškus jau kitoms meno kolumbų paieškoms. Janso kūryboje apstu satanistinio juoko, karnavališko idiotizmo, egzaltuotos saviniekos ir romantiško savižudžio elegancijos. Jo vulkaniškas produktyvumas driekiasi skirtingomis žeidžiančių skulptūrų ir žviegiančių instaliacijų,  makabriškai bukaprotiškų performansų, veriančiai empatiškų video filmų, išpažintinių tekstų, unikalios dokumentikos, aitrių post-punk revival stiliaus drobių linijomis. Tačiau jos visos paklūsta maksimaliai atviram ir sąžiningam šio menininko žvilgsniui į meno kontekstą ir save patį.

Nerdamas į purvu, mirtimi ir smarve trenkiantį sociumo dugną, iš ten jis  pargabena kraujuojančią išskirtinio grožio šukių širdį. Matydamas nuolatinį neatitikimą tarp siekių ir tikrovės, vietinį meno kastų absurdiškumą, romantiškus savo radikalumo spąstus, Jansas renkasi autodestrukciją ir rafinuota kūno choreografija ją atlieka iššaukiančio atvirumo performanse „Savo sultyse“ 1998 m.

Tikrai žinau, kad tokie brutalumo ir jautrumo, nušlifuotos idėjos ir gaivališko spontaniškumo  kontrastai Janso kūryboje yra tikra atgaiva pačiai jauniausiai menininkų kartai. Ji gal nežino menininko asmeniškai, bet gyvena su juo savieškos krizės laikotarpiais, tūnodama JansasTV youtubo kanale. Tai su niekuo nepalyginimas lengvai psichodelinis kultūros metraštis, obsceniškų Janso performansų archyvas, išprovokuotų meno lauko veikėjų kliedesių, išpažinčių, demaskavimų rinkinys. 

Ši paroda sudaryta iš dviejų skirtingų dalių. Pirmoji muzeologinė ekspozicija jums primins ikoninių Janso kūrinių  kontekstą. Tiktai nomadiškų Janso studijų vaizdai, video medžiagos screenshotai, eskiziniai koliažai ar Instagraminio dienoraščio ciklai čia tampa savarankiškais kūriniais ir formuoja jau kitus kontekstus.

Kodėl demonstruojami skulptūriniai objektai tokie amorfiniai ir keisti? Nes gimė virškinamojo trakto tamsoje, o ne skulptoriaus rankų miklume, juos sunešė bitės, surausė kiaulės. Vitrinoje įsitaiso ir kamerinio dydžio beribės išpažinties knyga Odė rutinai. Kamerinė dydžiu, kolosali degaus beprotybės ir laisvės mišinio karščiu. Tai neprilygstamas iššūkis drungną košę tarp dantų malantiems rašytojams. Kiekviena odės eilutė dūžta akmenimi ir dvokia šlapimu, maldauja artumo ir vemia nuo nepakeliamos dangaus pilkumos. 

Antra dalis skirta Janso sugrįžimui į savo ištakas -  tapybos stichiją, ekspresyvius, gurmaniškus meno istorijos ir šiuolaikinių medijų kultūros pjūvius. Jansas meistriškai supina meno, asmeninę ir ekraninę istorijas paradoksaliose figūratyvios tapybos kompozicijose. Alogiški deriniai, akinančios spalvos, klampūs potėpiai ir tušti horizontai primena pasaulį po galingo sprogimo, kuomet visi televiziniai, internetiniai, tikri ir išgalvoti personažai kartu su autoriumi skeveldrų pavidalu linksmai skrieja į visatos begalybę.

Džiugiai absurdiška Janso tapyba žadina ryškių spalvų ir idiotiškų pramogų alkį. Tai performatyvus menas, tokia tapyba tęsia menininko performansams būdingą intensyvų, sąžiningą ir ribinį dialogą su pasauliu. Kita vertus, demonstruoja tapybos meno gyvybingumą, jo terapinę galią kvailinančio medijų vaizdinių srauto atžvilgiu.

Jansas murkdo raizgiuose potėpiuose pusnuoges Femen aktyvistes ir Trump'ą, meno avangardą ir sąvartynų kiaules, dėlioja iš jų virtuožiškas burleskas. Atviras Janso žvilgsnis, kandi frazė, plati šypsena kiekvieną kartą žada nuotykį, staigų prasmės posūkį. Kiekvienas jo tapybos kūrinys toks pat netikėtumas, momentinė reakcija, naikinantis perkūrimas, suteikiantis tapybai gaivalingo šokio dinamikos. „Mano stilius – šokis“, – rašė viename laiškų Nietzsche. Sutikite, kažkas mefistofeliško yra Janso įvaizdyje, o jo akyse nenuilsdami šoka ugnies atspindžiai.

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis

Parodą finansavo Lietuvos kultūros taryba


Evaldas Jansas