Jolanta Kyzikaitė „MASKARADAS“ (tapyba)

Lietuvos kultūros taryba finansavo Vilniaus rotušės projektą „Jolanta Kyzikaitė. MASKARADAS“. Projektas vyko visus 2021 metus, tai – keturių parodų ciklas, kurios vyko Vilniaus rotušėje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, Šiaulių dailės galerijoje ir Panevėžio miesto dailės galerijoje. 

Jolanta Kyzikaitė apie parodų idėją:

„Nebūtina vaizduoti kaukes tapyboje, kad atskleisti santykius. Mane domina pati situacija – kaip fiziškas (kaukės ar savi izoliacijos pagalba) užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. Nagrinėdama dabartį bandau įžvelgti ateitį. Mane domina ne tik kaukė, bet kas slepiasi po ja. Pats žodelis „po“ turi nuorodą ne tik į tam tikrą vietą (po akmeniu, po kauke), bet ir į laiką (po karantino, po finansų krizės). Šiuo metu kaip niekad yra svarbus vietos ir laiko santykis“  sako menininkė Jolanta Kyzikaitė.

„Jolanta Kyzikaitė jau beveik dešimtmetį savo kūryboje vysto žaidimų temą, nuo įvairių vaikiškų žaidimų atvaizdavimo kūriniuose iki žaidimo pačia tapyba, tapybine forma. Pasirinkdama ir analizuodama žaidimą „Medžioklė“, kuriame veikia persirengėliai, gyvūnai, o žaidėjas gudrauja, imituoja įvarius gyvūnus, Jolanta dar ankstyvojoje kūryboje paliečia karnavalo, „kailio“ keitimo, persirengėlių, kaukių temą. Persirenginėjimas, įsikūnijimas į gyvūnus ar kitus personažus yra vienas populiariausių vaikystės žaidimų, kuriame taisyklės tik instinktyvios arba sugalvotos žaidimo eigoje, priklausomai esi gyvūnas ar medžiotojas. 

Paveiksluose Jolanta Kyzikaitė ne tik atvaizduoja savo fantazijų pasaulį ar, tiksliau, realybę, perteiktą per menininko matymą,  bet ir meistriškai įtraukia žiūrovą, lankytoją, kuris tampa lygiaverčiu žaidėju, besivadovaujančiu intuicija ir kuriančiu žaidimo taisykles.

Nors karantino nuotaikos ne pačios pozityviausios, Jolanta Kyzikaitė eilinį kartą pasitelkė ironiją, įprasmino vietą, laiką ir kvietė žaisti, dalyvauti pokylyje, įsijausti. Kūriniuose matėme miško, naminius ir egzotinius gyvūnus, taip pat žmones ir įvairias jų kaukes: džiaugsmo, liūdesio, pykčio, išgąsčio. Menininkės tikslas – nukreipti dėmesį nuo realybės ir įsijausti į pokylio atmosferą. Kaip teigia Jolanta Kyzikaitė, nepatinka ji liūdnojo tapytojo įvaizdžio šalininkams, nes jos kančios lieka studijoje. Todėl paroda ir susitikimas su lankytoju savaime uždeda kitą kaukę ir kviečia švęsti“ - sako menotyrininkė Sonata Baliuckaitė.

Projekto partneriai: galerija „Meno niša“, UAB „Plasta“, Klaipėdos KKC Parodų rūmai, Panevėžio miesto dailės galerija, Šiaulių dailės galerija

Parodą finansavo

Nuotraukos - Vyto Nomado