Lietuvių kalbos žodyno ekspozicija

Birželio 16 d. - rugpjūčio 31 d. 
Nepamirškite aplankyti! Vilniaus rotušėje veikia unikali paroda, skirta „Lietuvių kalbos žodynui“. Joje galėsite pamatyti visus 20 žodyno tomų, taip pat susipažinti su žodyno kūrimo istorija ir jo svarba mūsų kultūrai. Paroda atvira iki rugsėjo1 d.
Pasiskaitykime, pasididžiuokime, puoselėkime!
Apie „Lietuvių kalbos žodyno" vertę rašė daugybė mokslininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų. Štai kelios įžvalgos:

Viktorija Daujotytė-Pakerienė: „Ištarkime aiškiai: šis žodynas yra svarbiausias lietuvių kalbotyros veikalas; šis žodynas yra pamatinis lietuvių kultūros tekstas. Visi esame (arba būsime) jame surašyti, mirę ir gyvi, ir tie, kurie dar ateis į šį pasaulį kaip lietuviai."

Vladimiras Toporovas: „Svarbu pabrėžti, kad tokio masto leksikografinio darbo neturi daugelis valstybių kur tradicijos, reikalingos tokiam darbui atlikti, susiformavo gerokai ankščiau, kur šaltinių gausa (ne tik senųjų rašytinių tekstų, bet ir užrašytų dialektologinėse ekspedicijose) Žymiai pranoksta galimybes, turėtas šio žodyno sudarytojų (jų garbei būtina pasakyti, kad jie iš turimų šaltinių sugebėjo „išspausti" viską, kas tik buvo įmanoma), kur kalbančių „savąja" kalba ir „produkuojančiu žodžius" yra daug daugiau, o tai, savaime suprantama, suteikia platesnes leksikografinių ieškojimų galimybes".

Vaclovas Aliulis: „Dėkingas likimui, tiksliau sakant - Apvaizdai, kad ir anokiais laikais galėjau kruopeliutę prisidėti prie epochinės reikšmės darbo."

Romualdas Granauskas: „Žmogau, kodėl tu neužguli krūtine Didžiojo Lietuvių Kalbos Žodyno? Kodėl nekiši ten nosies, kodėl nesi jo perskaitęs bent trejetą kartų, o ruošies rašyti? Kokia kalba, kokia savo puskalbe? Gal bent suprastum, kad lietuvių tauta nieko vertingesnio ir prakilnesnio nėra sukūrusi? Pati išnyks, o JIS liks dunksoti. Neturi tu tos tarmės - ir neturėk, iš kur dabar bepaimsi, bet nors rašyti stenkis taip, kad kitiems nebūtų už tave gėda"
2002 m. išleistas paskutinis 20-asis „Lietuvių kalbos žodyno" tomas, baigtas didžiausias XX a. lietuvių kalbotyros veikalas, kurio tekstą rašė ir redagavo kelios kalbininkų kartos, per 70 žodynininkų, 23 redaktoriai, keli tūkstančiai žodžių rinkėjų.
Žodyno apimtis - 22 000 puslapių, daugiau kaip 11 milijonų žodžių, apie 236 tūkstančiai leksikografinių straipsnių. Rašytas 100 metų remiantis 5 mln. lapelių kartoteka. Tai įvairiausios leksikos lobynas apimantis apie 1000 šaltinių.

Žodyno istorija:

- Kazimiero Būgos pradėtas 1-asis Žodyno sąsiuvinis išleistas 1924 m.
- 1941 m. pasirodė I tomas, redagavo Juozas Balčikonis.
- Nuo III tomo 1956 m. keitėsi Žodyno rašymo instrukcija, pirmieji du tomai paslėpti spec. fonde.
- Nuo 1956 m. tomai pasirodydavo kas 3-4-5 metai.
- Paskutinis XX tomas išleistas 2002 m., vyriausiasis redaktorius - prof. Vytautas Vitkauskas.

Dvidešimt žodyno tomų apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. Aprašyta apie pusė milijono lietuvių kalbos žodžių. Tai neįkainojamas mūsų kalbos paveldas, saugantis tautos atmintį ir kultūrą.