lt / en
Visos parodos

Paroda "Nerimo spalvos". Tapyba iš V. ir R. Raulynaičių kolekcijos

Paroda "NERIMO SPALVOS. Tapyba iš Violetos ir Romano Raulynaičių kolekcijos" Vilniaus rotušėje vyko 2024 m. kovo mėn.

Violeta ir Romanas Raulynaičiai – Vilniaus universiteto absolventai. Baigę studijas, jie prisidėjo atkuriant Jono Basanavičiaus tėviškės sodybą Ožkabaliuose ir kurį laiką ten gyveno. Po kurio laiko grįžę į Vilnių, remdamiesi vaikystėje ir studijų metais išugdyta Lietuvos istorijos bei kultūros pažinimo aistra, pradėjo rinkti dailės kūrinius. Dar XX a. paskutiniajame dešimtmetyje užsimezgusios pažintys su dailininkais lavino tuomet pradedančių kolekcininkų meninį skonį, estetinius ir vertybinius prioritetus.

Violetos ir Romano Raulynaičių rinkinys natūraliai susiformavo kaip lituanistinio turinio kolekcija. Joje nemažai įvairių XIX a. pabaigos – XX a. I pusės liaudies skulptūrų – „šventukų“; kai kurie – išgelbėti nuo sunaikinimo ar savaiminio sunykimo. Labai didelę rinkinio dalį sudaro XX a. II pusės ir XX a. pirmųjų dešimtmečių šiuolaikinės dailės kūriniai – paveikslai, skulptūros, grafikos darbai, fotografijos, įvairūs meno objektai.

„Nuo pat gimimo formuojasi ne tik mūsų charakteriai, bet ir skonis, atsiranda didesnis ar mažesnis grožio ir meno poreikis. Vieni gimsta menininkų šeimose ir gyvenimas mene jiems savaime suprantamas dalykas, kitiems tenka meno pasaulį atrasti savarankiškai, renkantis draugus, pomėgius, aplinką. Man pasisekė dėl kelių dalykų: didžiulis spalvingas tėvų giminių ir draugų ratas: vienais žavėjausi, kitus tik stebėjau. Jaunystėje daug laiko praleidau senamiestyje. Dažni tuometinių kavinių „Žibutė“, „Vaiva“ ar „Ledainė“ lankytojai buvo spalvingos asmenybės – jų gyvenimo būdas taip pat artino prie meno pasaulio. Tais laikais įsigijau vieną pirmųjų meno kūrinių – iš Šarūno Leonavičiaus jo grafikos darbą „Ledainės“ tarpuvartėje“, prisimena Violeta Raulynaitienė.

Romanas Raulynaitis ypač brangina bendravimą su dailininkais: „Menininkai tampa mano mokytojais. Mano dabartiniai profesoriai – Birutė Žilytė, Valentinas Antanavičius, Mindaugas Navakas, Petras Mazūras, Jonas Gasiūnas, Mindaugas Skudutis, Žilvinas Landzbergas, Saulė Kisarauskienė, Petras Repšys, o aš esu studentas. Man įdomu ne tik darbas, bet kaip jis būna sukurtas, visas jo kontekstas. Bendravimas, valandų valandos, praleistos pas šiuos žmones, jų papasakotos įvairios istorijos... Man visą laiką buvo įdomus jų santykis su valdžia, jų asmenybių žavesys. Didžiausia mįslė – kas suburia gabius žmones ir kaip jie vienas kitą traukia? Kas nulemia, kaip tai vyksta, kas ta šviesa, kuri kaip lempa naktį traukia museles?“

Parodoje „Nerimo spalvos“ pristatoma tik nedidelė dalis Violetos ir Romano Raulynaičių rinkinio. Parodos temą padiktavo jau daugiau nei du metai besitęsiantis Rusijos karas Ukrainoje, visus paskatinęs gerokai įdėmiau pažvelgti į istorijos ir dabarties ryšį. Kolekcininkai aktyviai bendrauja su Ukrainos meno žmonėmis, muziejininkais, juos remia, patys dažnai vyksta į Ukrainą, reikšdami savo pagarbą už laisvę kovojančios šalies istorijai ir kultūrai, išgyvenančiai ypač nerimastingus laikus. Šis mūsų kasdienybėje neišvengiamai jaučiamas egzistencinis nerimas savitai atsispindi parodoje rodomuose įvairių kartų Lietuvos menininkų Valentino Antanavičiaus, Jono Gasiūno, Vinco Kisarausko, Sigitos Maslauskaitės, Henriko Natalevičiaus, Šarūno Saukos, Alono Štelmano, Vaidoto Žuko ir kitų tapytojų kūriniuose.

Parodos kuratorius Helmutas Šabasevičius