Saulius Dastikas „PRIEŠPASKUTINIS KLAUSIMAS“ (tapyba)

Sauliaus Dastiko tapybos paroda  PRIEŠPASKUTINIS KLAUSIMAS Vilniaus rotušėje veikė 2023 m. vasario 1-25 d.

Vidinės ir išorinės realybės rungtis

Pasaulį detaliai paaiškinti ir suvokimą apie jį galima išskleisti pačiais įvairiausiais būdais. Kartais paaiškinimuose daugiau lieka neatsakytų klausimų, nei racionaliai artikuliuotų atsakymų. Tokia nedėkinga situacija egzistuoja ir tuo metu kai prabylama vokalizuota kalba, rašmenimis ar net meno kūriniu. Klausimai apie pasaulį domina tiek filosofus, rašytojus, tiek ir dailės atstovus. Šią mano mintį sugestijuoja Vilniuje gyvenantis ir kuriantis tapytojas Saulius Dastikas (g. 1971).

Naujausiąją jo parodą reprezentuojantis pavadinimas „Priešpaskutinis klausimas“ žada provokuojančius nutylėjimus, abejones, tikros esmės paieškas, intuicijos ir vaizduotės sužadinimą. S. Dastiko paroda – tai kvietimas ne tik žvelgti į paveikslą, atidžiai jį studijuoti, bet ir per tapybos kūrinį susitikti su savimi. Juk paveikslai tai ir mūsų nuotaikų, išgyvenimų, kančios ir džiaugsmo atspindžiai^[1].

Be abejo, pats tapybos aktas savo prigimtimi yra artimas meditacijai, subtilių atsakymų ieškojimui, tobulumo siekimui ir net harmonijos su savimi įtvirtinimui^[2]. Kūryba, pirmiausiai, yra paties dailininko savianalitinė akistata, neparuoštas ir lyg afektas ištinkantis savęs nuogo apžiūrinėjimas. Antra, įtraukus ir sukrečiantis kūrinys (akivaizdu S. Dastiko atveju) atsiveria esąs kažkoks nelabai planuotas^[3]. Kartais jis gali atrodyti iracionalus ir nekasdienis nutikimas, aplankantis arba užklumpantis tą, kuris į jį akylai spokso.

Stebėdamas S. Dastiko kūrybą ir pažinodamas jo meninės kalbos evoliuciją galiu konstatuoti, jog kartais jausmų ir atminties verpetuose įstringa malonūs prisiminimų likučiai iš ankstesnių susitikimų su tapyba. T. y. anksčiau nutikęs susitikimas su kūriniu geba periodiškai iškilti mano prisiminimuose ir skatinti minties posūkį giliuose apmąstymuose apie mane supančią realybę ir mano paties vietą joje. Stebėdamas ir gilindamasis į S. Dastiko kūrinius aš negaliu likti abejingas, šaltai racionalus. Kai mastau ir rašau apie juos, tuomet ieškau žodžių, kurie, atrodytų, esą įkūnija mane patį išgyvenantį lyg ne vakar, bet dabar vykstantį žavėjimąsi paveikslais. Taigi, gal būt ir skamba jums keistai mano įžvalgos, bet susitikimas su geru kūriniu periodiškai iškyla mano asmeniniuose prisiminimuose ir apmąstymuose

S. Dastiko kūriniai įstringa, o kartais net užstringa atmintyje. Periodiškai jie šmėsteli prisiminimų archyve. Kodėl taip nutinka? Laisvas ir atrodytų iš karto neplanuotas S. Dastiko potėpis lyg gaivališkos jėgos vizuali išraiška įsiveržia į mūsų gyvenimus ir sudrumsčia nieko blogo neįtariančios kasdienybės tėkmę. Spalvų žaismėje atsiveria ir mane sužavi dažo nutekėjimas paveikslo paviršiumi, grubūs, o kartais net ištirpstantys teptuko šerelių pėdsakai^[4]. Visa tai yra ženklas to, ką galime pavadinti menininko nuolatinėmis grumtynėmis su medžiaga ir iš tikrovės atplūstančiais vaizdais. Gaivališkuose ir drąsiuose potėpiuose išryškėja siluetai, o kai kuriuose kūriniuose ir mūsų kultūrai nesvetimų figūrų motyvai^[5]. Kompozicija formuojama ne tik teptuku paliekant pėdsaką, bet ir trinant atitinkamus paveikslo plotus^[6]. Taip S. Dastikas meistriškai ieško ne tik atpažįstamų formų, jų santykių, bet ir netikėtumų. Kitą vertus netikėtumo įspūdis yra labai svarbus jo kūryboje.

Drįstu manyti, kad iš intensyvių susirėmimų su medžiaga ir kyla egzistencijai skausmingi klausimai: kas tai, apie ką, kieno, kodėl turi rūpėti, kas yra tai ko nėra? Visi šie klausimai yra ne apie tai ką regime ir kur esame, bet apie tai kas yra mumyse ir kokia tikrovė kunkuliuoja bei gaivališkai, o gal net kartais ir dozuotai, veržiasi į išorę. Manau ir pats S. Dastikas kūrybos procese pastebi, kad priešakyje iškyla amžina dilema: kuri realybė yra tikresnė – ar ta kuri glūdi mūsų vidiniame suvokime, minčių ir jausmų pavidalu, ar ta, kuri tvyro aplinkoje ir apglėbia mūsų kūną,  o gal ta, kuri išsiveržia iš mūsų jausmų ir svajų bei nugula meno kūrinio formoje?

Meistrystę demonstruojančiais S. Dastiko kūriniais provokuojamas klausimas (apie vidinę ir išorinę tikrovę) mane nuveda link Henri Bergson’o (1859–1941) filosofijos. Mąstytojas fenomenologas teigė, kad vidinis balsas, kuris labiausiai kalbasi su savimi, kuris glūdi kiekvieno mūsų viduje yra pati tikriausia realybė. Deja, visa kita (išorinė aplinka) yra tik nuo vidinio balso priklausanti išraiška.

Vėliau prancūzų poststruktūralistinės minties atstovas Jacques Derrida (1930–2004) sukritikavo H. Bergsoną. Jis pastebėjo, kad vidinis balsas gali labai daug primeluoti apie mūsų tikrovę. Nuolatos pakartodamas mintį balsas visada ją pakartoja kitaip ir dėl to vidinė tikrovė tampa savitu iškreiptu veidrodžiu^[7]. Anot Derrida, tai, kas kartojasi, tiesiog privilegijuoja save ir Husserl’į paverčia „aklą“^[8].

Grįžkime prie S. Dastiko kūrinių analizės. Kokia yra atvaizdo kūrybos vieta šioje egzistencinėje realybių dvikovoje, skylančių ir vis kitaip susijungiančių kreivų veidrodžių tikrovėje. Menininkas tampa savitos situacijos, kurią aš pavadinčiau „nors persiplėšk“ įkaitu. Visgi čia aiškumo įveda profesorius dr. Kristupas Sabolius (g. 1979). Remdamasis H. Bergson’o filosofija, jis konstatuoja, kad vaizdas yra tarpinė būsena, žyminti išsilaisvinimą nuo daiktiškumo ir susitikimą su pasauliu. Vaizdu pasaulis neatskleidžiamas, tačiau tarp jų lieka glaudus ryšys^[9] (ten pat, p. 25): „Nesvarbu „kokiomis akimis“ jį regime, ir atitinkamai kokį savo regėjimui priskiriame statusą. Akivaizdu, kad šio žodžio [„atvaizdas“ – R. Venckaus pastaba] reikšmės dvilypumas leidžia aptarti vidaus ir išorės sferų problematiškumą, o kartu tarpusavio susietumą. [...] tuo pačiu vardu vadinami dalykai gali būti ir vidiniai, ir išoriniai, subjektyvūs ir objektyvūs, patiriami individualiai ir visuotinai“^[10].

Šiuo atveju tampa akivaizdu, kad Sabolius tarsi skelbia paliaubas tarp šių realybių. Maža to visiškai paaiškėja, kad viena esminių menininko (šiuo atveju ir S. Dastiko) užduočių yra bandymas sutaikyti šias dvi realybes, jų susirėmimą harmonuozuoti ir įforminti paveikslo plotmėje^[11]. Vadinasi, šiuo atveju galime reziumuoti teigiant, kad tapyba kaip ir filosofija išveda mus į abstraktumą ir distanciją to, kas egzistuoja atžvilgiu.

Prof. dr. REMIGIJUS VENCKUS
Humanitariniai mokslai, menotyra (03H). Meno istorija (H310)


^[1] Žr. kūrinius: „Tvėrimas”, „Valdžia, šlovė, pinigai”, „Giria“.
^[2] Žr. kūrinius: „Saulėlydis su lėktuvu“, „Teritorija“.
^[3] Žr. kūrinį: „Žuvėdra žvejoja“.
^[4] Žr. kūrinį: „Civilizacijų cikliškumas“.
^[5] Žr. kūrinius: „Piramidės griūtis“, „Buratino pamokymai“.
^[6] Žr. kūrinį: „Teritorija“.
^[7] Деррида, Ж. (1993a). Философия и литература. In Жак Деррида в Москве: деконструкция путешествия. Москва: Ад Маргинем, 151–186. Mickūnas A., Stewart D. (1994). Fenomenologinė filosofija. Vilnius: Baltos lankos, 17.
^[8] Деррида, Ж. (1993a). Философия и литература. In Жак Деррида в Москве: деконструкция путешествия. Москва: Ад Маргинем, 15.
^[9] Sabolius, K. (2013). Įsivaizduojamybė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 25.
^[10] Žr. ten pat, 23.
^[11] Žr. kūrinį: „Hegemonija“.

Nuotraukos - Vyto Nomado