Virginijus Kinčinaitis geriausiai žinomas kaip esantis kitoje vaizdo pusėje – ne kūrimo, bet tyrimo. Tačiau atsivertus menotyrinius šio autoriaus veikalus pirmiausia išaiškėja, kad jis nuolat jautėsi persekiojamas vaizdų, jam visada rūpėjo vaizdų elgsena, poveikis, ilgainiui teko išrasti savo atsaką. Šioje parodoje Kinčinaitis – ne kuratorius ir ne rašytojas, o fotografas arba kalbantysis vaizdais. SUBLIME – tai asociatyviai komponuojamų fotografinių vaizdų telkinys, kurį autorius sukaupė per kelerius metus tiesiog savo malonumui.
Ko gero, vaizdai ir būtų likę kaip užklasinė veikla, pateikiama vien Kinčinaičio socialinių tinklų profilyje ir vertinama didelio gerbėjų rato, jei ne reiklus menotyrininkių susidomėjimas atpažinus įstabiai ir labai praktiškai veikiančią ne vieną vaizdo teoriją. Vaizdo antropologijos žinovė, žymi menotyrininkė Erika Grigoravičienė pirma suformulavo faktą, kad Virginijaus Kinčinaičio fotografija labai paveiki ir verta atskiro aptarimo, jai spaudoje antrinau kelerius metus reikalaudama parodos. Ir štai pagaliau.
Kinčinaičio vaizdų telkinys ir fotografijų grupavimas man primena labai savotiškai genialaus kultūros teoretiko Aby Warburgo (1866–1929) vaizdų supratimo metodą. Šis iš skirtingų istorinių laikotarpių vaizdų grynai intuityviai dėliodavo vaizdų rinkinius, kurie atskleisdavo nematomas tarpkultūrines viršlaikines gijas ar dar ką nors netikėta. Dabar panašias operacijas, tik kur kas sudėtingesnes, gali atlikti virtualios operacinės sistemos, bet jos negali patirti pasaulio kaip žmogus, juolab – regėjimo ir įžvalgos talentu apdovanotas žmogus.
Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį. Vaizdai vaiduokliai čia sukeistinti, pasikeitę, persimainę: statulos trikdo gyvu erosu ar marumu, koks nors numestas pagalvės užvalkalas su leopardo galva – antikinio simbolio didingumu, šalia esantys vaizdai atidaro vienas kitą kaip žodžiai prasmę atsidūrę šalia poezijos eilutėje. Prasmių netikėtumas verčia aiktelėti.
Nors kiekvienas pristatomas vaizdas yra tarsi aplipęs praeities vaizdais, reikšmėmis ir kultūromis, nė iš tolo nesijaučia kai kurių autorių patiriamos desperacijos, nusakomos nuogąstavimu, kad „viskas jau atlikta, viskas jau padaryta, nebeliko ką sukurti“. Netgi atvirkščiai – Kinčinaičio vaizdų pasaulio turtingumas ugdo erdvinį mąstymą, pasaulio tarpusavio ryšių sudėtingumo pajutimą, plečia bendrumo suvokimą. O tai reiškia, kad jungia žmoniją, kalba universalia kalba! Analogijų radimas tarp nepanašių nei kontekstu, nei sandara vaizdų teikia pasaulio logikos, taigi ir saugumo pojūtį. Turint tokius gebėjimus, Kinčinaitis galėtų būti didis manipuliatorius, ideologų svajonių darbuotojas – pavojingas žmogus. Tačiau jo meistriškoje vaizdų iškalboje plyti išmintis, gyvenimo geismas ir svarbiausia – geras humoras. Ir tai keičia viską – sekti Kinčinaičio vaizdų pasaulį yra nepamainomas malonumas, kiekviename vaizde atskirai ir grupėmis, trokštant, kad tik niekada nesibaigtų.
Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė