lt / en
Visi renginiai

Kristina Mažeikaitė GATES TO THE GARDEN (tapyba)

Kristina Mažeikaitė GATES TO THE GARDEN (tapyba)
Vasario 1-25 d.
Parodos atidarymas – sausio 31 d. 18 val.

Ei, pasauli, aš čia! – sakiau tapydama pirmuosius savo peizažus du penkioliktaisiais. Tapiau augimo jėgą ir savo-kūrėjos proveržį, tikėjimą, kad visa įmanoma sukurti, tapiau savo varžymąsi su Kūrėju.
Einant laikui, mano peizažai tapo labiau redukuoti, iki žemės ir dangaus santykio. Pati tai įvardinčiau kaip išėjimą į erdvę, norą užčiuopti einančio laiko pėdsakus ir pagrindinius egzistencijos dėsnius. Gaudžiau tą „žvilgsnį į tolį“, nesitikint kažko atrasti, nesitikint, kad kažkas bus kitaip. Peizažuose keitėsi žemės ir dangaus valdomi plotai – dominuojant tai žemei, tai dangui. Žemė švietė, degė, dangus švytėjo ir slėgė savo sunkiu.
Šiandien tęsiu peizažo studiją. Neretai atrasdama spalvinių sąsajų su senųjų meistrų tapyba, ypač renesanso. Tęsiu studiją tarsi norėdama atverti žemės plutą ir po ja esančius sluoksnius. Ir taip pat suteikdama naujas prasmes kasdieniam žemės vaizdui.
Žemės/ peizažo motyvas man tapo parankiu įrankiu kalbėti aktualiomis temomis. Ir jei pirmuose peizažo motyvo pagrindu tapytuose darbuose buvo daugiau optimizmo, kūrėjos energijos ir vitališkumo, šiandien kuriami peizažai mąslesni ir pragaištingesni. Tapant vis dažniau mintyse dėliojasi mantra „žemė degė, bet nieks nepastebėjo“, „deganti žemė“, „niekieno žemė“. Arba tiesiog „saudade“ – nebylus žvilgsnis į tolių tuštumą.
Parodos pavadinimas – Gates to the Garden. Pasirinkimas sąlygotas sąmoningo paradokso – siekiant sulieti žemės, kaip malonios paunksmės, įsivaizduojamo Rojaus ir galingos, niekam nepriklausančios, žemės, griaunančios žmogaus pastangas, vaizdus. Tapomas peizažo horizontas gali akumuliuoti radikaliai skirtingas situacijas ar patirtis: tikėjimą, geresnio pasaulio viltį ar artėjantį frontą. Per kuriamus spalvinius kodus ir tapybines raiškos priemones, ramus peizažo vaizdas gali savyje talpinti skaudžią atmintį.
O pats kūrybos procesas, kūrybos strategija išlaiko tą sukūrimo momentą/ pradą, tarsi siekiant pakartoti Demiurgo darbą. Nereprezentatyvumo siekis, pasitelkiama transformacija, naratyvo vengimas ir tapybos tradicijos studija tampa žemės sandaros studija. Tad prieš jūsų akis besikuriantys, besiformuojantys arba jau nusistovėję peizažo vaizdiniai.

Apie menininkę:
Kristina Mažeikaitė 2015 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, tapybos magistrantūrą (Henriko Čerapo studijoje); 2014 m. pelnė Ary Stillman vardo stipendiją. Kūriniai eksponuoti individualiose parodose: Niekieno žemė (galerija Arka, 2021), Saudade (A. Mončio namai-muziejus, 2021), Degančios saulės namai (Pamėnkalnio galerija, 2018), Rojaus obuoliukai (Šv. Jono gatvės galerija, 2018), Tapytojo peizažas (Energetikos ir technikos muziejus, 2016) ir kt. Nuo 2010 m. dalyvauja grupinėse parodose (per 20 grupinių parodų). Nuo 2017 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.