Istorija
Miesto savivaldos pradžia
1387 metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Vilniaus miestui suteikė Magdeburgo teises. Buvo sudaryta miesto valdžia, vadinama magistratu, ir įkurta šios valdžios būstinė – rotušė. Žodis „rotušė“ yra kilęs iš vokiečių kalbos – „das Rathaus“, reiškiančio miesto tarybos namus. Kaip atrodė pirmoji Vilniaus rotušė, gerai niekas nežino, greičiausiai ji buvusi medinė. Išlikusiais pirmosios rotušės pamatais ir 1545 metų Vilniaus plano vaizdu besiremiantys istorikai teigia, kad XV amžiuje ji buvo perstatyta ir tapo gotikiniu, dviejų aukštų statiniu su varpinės bokštu ir laikrodžiu.
Aplinkui centrinį miesto pastatą anuomet sukosi visas miesto veiksmas – veikė teismo salės, miesto iždas, ginklų ir amunicijos sandėliai, turgus, nedidelės prekybininkų krautuvėlės, gotikiniuose rūsiuose buvo įrengtas kalėjimas, o miesto aikštėje skelbdavo nuosprendžius ir vykdydavo bausmes.
Lauryno Gucevičiaus projektas
Rotušė, kaip ir Vilniaus miestas, matė visko – ją niokojo karai ir gaisrai. Tokią, kokią matome dabar, klasicistinio stiliaus rotušę be bokšto, sukūrė garsus ano meto architektas Laurynas Gucevičius. Būtent jam miesto valdžios buvo pavesta suremontuoti svyrantį barokinį rotušės bokštą. Kai architektas pradėjo remontą, 1781 metais bokštas nugriuvo, apgadindamas ir dalį rotušės pastato. L. Gucevičiui teko restauruoti visą pastatą. Perstatoma rotušė buvo nuo 1785 iki 1799 metų, naujame pastate įsikūrė miesto administracija, prekybos salės, rūsyje buvo parduodamas vynas.
Pats architektas galutinio savo darbo rezultato mirė nepamatęs, pastatas užbaigtas po jo mirties.
Rotušė šiandieną
XIX amžiuje, kai Lietuvos didžioji kunigaikštystė tapo Carinės Rusijos dalimi, Didžiojoje rotušės salėje rengtos viešosios varžytynės, pokyliai, puiki akustika tiko koncertams ir profesionaliems teatro pasirodymams. Vilniaus miesto teatras rotušėje veikė iki
1924-ųjų, tada apleistas pastatas ėmė nykti.
Kapitalinei rotušės rekonstrukcijai 1936–1939 metais vadovavo architektas Stefanas Narembskis. Centriniame pastato fasade įrengti granito laiptai, vietoj durų ir įvažiavimo arkų atsirado langai, o dengtas kiemas tapo vestibiuliu. Pastato centre pastatyti marmuriniai laiptai, Didžiojoje salėje atstatyta kolonada. Norėta pastatą pritaikyti miesto reprezentaciniams renginiams, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir daugelį darbų paliko brėžiniuose.
1941–1996 metais pastate veikė Lietuvos dailės muziejus, 1996–1999 metais – Lietuvos menininkų rūmai, o 1999-aisiais įsteigta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai priklausanti viešoji įstaiga „Vilniaus rotušė“.
Šiandien Vilniaus rotušė laikoma vienu iš svarbiausių klasicizmo architektūros paminklų Lietuvoje. Jos fasadas ir interjeras išlaiko klasicizmo harmoniją, o vieta Vilniaus senamiesčio širdyje pabrėžia istorinę ir kultūrinę svarbą. Rotušė reprezentuoja sostinės politinį ir visuomeninį gyvenimą, čia vyksta oficialios ceremonijos, parodos, koncertai, tarptautiniai renginiai, tuoktuvių ceremonijos.
Įdomioji Rotušės istorija
Pateikiamai Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.
