Požeminė Vilniaus rotušės karalystė užima apie tūkstantį kvadratų. Tik mažoji dalis, vos 300 kvadratinių metrų, ištyrinėta ir netgi atverta lankytojams. Bemaž pusę tūkstančio metų skaičiuojantys tamsūs mūrai, kiekvienas akmuo, kiekviena užmūryta anga slepia daugybę legendų, paslapčių ir kraują stingdančių realių istorijų. Į Vilniaus rotušės požemius veda tik vienas kelias, tik vienas išveda ir atgal. Sunku patikėti šiandien, kad didingame, kolonomis papuoštame pastate kadaise buvo išsikerojęs šiurpus kankinimų, tamsios vienatvės ir bausmių tinklas. Rotušės rūsiuose veikusiame žemutiniame Vilniaus kalėjime laikyti grandinėmis surakinti kriminaliniai nusikaltėliai. Manoma, kad čia taikytos labiausiai anuomet viduramžių Europoje paplitusios ir šiandien sunkiai protu suvokiamos bausmės – plėšiami liežuviai, pjaunamos ausys, kapojami pirštai. Stasys Samalavičius savo knygoje „Vilniaus rotušė“ teigia, kad daugybė XVII–XVIII amžiaus istorinių šaltinių pasakoja apie rotušės bokšte ir rūsiuose įkurdintą kalėjimą. Vilniaus Mėsininkų cecho 1647 metų statuto ketvirtajame paragrafe nurodyta, kad už skolas mėsininkas neturi būti sodinamas į kalėjimą kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, jis privalo sėdėti „garbingame“ kalėjime, kuriame kitų cechų nariai ir sėslūs miestiečiai sėdi. Kad kaliniai negalėtų pabėgti, kriminalinius ir kitus didelius nusikaltėlius kalėjimo prižiūrėtojai surakindavo geležinėmis grandinėmis. Joms skiriamos išlaidos minimos 1663, 1667, 1670 ir kitų metų dokumentuose. S. Samalavičius rašo, kad higienos reikalavimai ano meto kalėjimuose mažai kam rūpėjo. Tai rodo iškalbingi faktai – 1670 metais už rotušės trijų kalėjimų išvalymą ir 30 mėšlo vežimų išvežimą sumokėta 13 auksinių. Per 1845 metų rotušės rekonstrukciją buvo iškasti nauji rūsiai, kurių nebuvo, pakito ir rūsio centrinės dalies suplanavimas. Po rotušės laiptais įrengtas siauras ir aukštas kambarys, kuriame 1938 metais įrengta pagrindinė Vilniaus elektros pastotė, tiekusi elektrą visam senamiesčiui. Tais pačiais metais lenkų valdžia rūsyje įrengė slėptuvę. Nuosekliai tyrinėti rotušės rūsiai pradėti po nepriklausomybės atgavimo. Pirmiesiems oficialiems architektūros tyrimams, kurie vyko 1995–1996 metais, vadovavo architektė Idalija Bėčienė, vėliau rotušė archeologų komandos, vadovaujamos archeologų Roberto Žukovkio ir Lino Girlevičiaus, tyrinėta 2012 ir 2014 metais.