Adelės Liepos Kaunaitės tapybos paroda REGIONINIS PARKAS
Paroda veikia nuo spalio 06 iki 29 d.
Parodos atidarymas spalio 6 d. 18:30 val.
Regioninis parkas – ne geografija. Tai būsena.
Saugoma teritorija prasideda kraštovaizdyje, tačiau tęsiasi žmogaus viduje. Tai vieta, kurioje susitinka gamta ir žmogus, istorija ir dabartis, bendruomenė ir asmeninė tyla.
Parodoje „REGIONINIS PARKAS“ Adelė Liepa Kaunaitė atsigręžia į Lietuvos kraštovaizdį ne kaip į vaizdą, kurį galima tiksliai atkartoti, bet kaip į išgyventą patirtį. Panemunių šlaitai, Nemuno tėkmė, Sudargo piliakalnių siluetai, marių horizontai, augmenija ir žmogaus palikti ženklai tampa atspirties taškais tapybai, kurioje konkreti vieta pamažu praranda geografines ribas ir virsta vidine teritorija.
Tai nėra vietovių iliustracijos. Peizažas čia išardomas, perleidžiamas per atmintį, kūną ir tapybos gestą, kol iš realaus kraštovaizdžio lieka jo būsena. Upė tampa tekėjimu, piliakalnis – sukauptos atminties ir laiko ženklu, horizontas – riba tarp to, ką matome, ir to, ką jaučiame.
Kaunaitės kūryboje žmogus nėra atskirtas nuo gamtos. Jis yra jos dalis – kartais aiškiai atpažįstamas, kartais beveik ištirpęs spalvoje, augmenijoje ir tapybos materijoje. Figūratyvumas slepiasi abstrakcijoje, o abstrakcijoje vėl išnyra kūnas, gyvūnas, augalas ar kraštovaizdžio fragmentas. Didelio formato drobėse gamta nėra fonas žmogui. Ji tampa lygiaverte veikėja.
„Regioninis parkas“ kalba ir apie saugojimą. Paprastai saugome teritorijas, rūšis, kraštovaizdžius, istorinius sluoksnius. Tačiau ką reiškia saugoti vietą, jeigu žmogus pats nebejaučia esąs jos dalis? Kas iš tiesų yra saugoma teritorija – žemės plotas, pažymėtas žemėlapyje, ar mūsų gebėjimas išlaikyti ryšį su tuo, kas gyva?
Šioje parodoje regioninis parkas tampa metafora teritorijos, kurią kiekvienas nešamės savyje. Joje kaupiasi vietos, žmonės, vanduo, augalai, gyvūnai, vaikystės kraštovaizdžiai ir tai, ko galbūt jau nebėra. Tai asmeninis gamtos archyvas, nuolat keičiamas laiko.
Adelės Liepos Kaunaitės tapyboje šis archyvas nėra ramus. Spalva, gestas ir didelis formatas kuria gyvą, judantį kraštovaizdį. Jis auga, nyksta, persidengia ir vėl atsiranda. Kaip pati gamta.
„REGIONINIS PARKAS“ – tai bandymas saugoti ne teritoriją.
Tai bandymas neprarasti ryšio.
