Sovietmečio refleksija yra sudėtingas reiškinys, kuriame persipina kultūros, meno ir politinės kontrolės patirtys. Menininkų kūryba to laikmečio sąlygomis dažnai buvo balansavimas tarp privalomo prisitaikymo ir drąsių pasipriešinimo ženklų. Šiandien, žvelgdami iš dabarties perspektyvos, neretai pamirštame, kad net menkiausia modernios raiškos forma anuomet reiškė neprisitaikymą prie ideologijos diktuojamų normų.
Dailėtyrininkė Jolita Mieželaitienė apžvelgs įvairias pasipriešinimo sovietinei ideologijai strategijas, atsiskleidusias skirtingais laikotarpiais. Pokario metais, represijų sąlygomis, menas dažnai buvo slopintas, bet sykiu ieškojo išlikimo kelių. „Atšilimo“ laikotarpiu atsirado daugiau kūrybinės laisvės ir modernizmo apraiškų, kurios formavo alternatyvų kultūros lauką. Vėlyvuoju sovietmečiu, „perestroikos“ ir Sąjūdžio eroje, menas tapo itin svarbia opozicinės minties erdve, telkusia ne tik kūrėjus, bet ir visuomenę.
Pranešime bus aptariami kūrinių pavyzdžiai, laikmečio atmosfera, kūrėjų elgesio strategijos, neformalių grupių veikla bei valstybinių institucijų vaidmuo, kuris kartais paradoksaliai prisidėdavo prie pasipriešinimo formų įtvirtinimo.
Šio susitikimo tikslas – atskleisti, kaip įvairiomis formomis kūryba tapo pasipriešinimo sovietinei ideologijai išraiška ir kokią reikšmę ji turėjo platesniame inteligentijos bei visuomenės judėjimo kontekste.
